FACEBOOK INSTAGRAM
FACEBOOK INSTAGRAM

Nusipirkau šokolado plastikinėje pakuotėje. Eco guilt ir ką su ja daryti?

2020-01-13

Ar jautėtės blogai, kai ką nors įsigyjote, suvalgėte ar pasielgėte siekdami patenkinti savo norus bei poreikius? Ar graužėte save ir pagalvojote, kad vis tik galėjote nepirkti dar vieno daikto, neskristi lėktuvu, nevalgyti mėsos ir neprisidėti prie daromos žalos gamtai? Jei taip, šis įrašas jums ir leiskite pasakyti, kad jūs ne vienas!

Terminas #EcoGuilt arba eko kaltė dažnai sutinkamas tarp žmonių, kurie nusprendė mažiau naudotis automobiliu, atsisakė skraidyti, pradėjo valgyti mažiau mėsos, sumažino atliekų bei plastiko, nebešvaisto maisto ar prisijaukino minimalistinius gyvenimo principus.
Bet jaučiasi kalti vis dar darantys nepakankamai – kad paslydo ir nusipirko šokoladuką plastikiniame įpakavime, kad neturi madingos komposto dėžės su sliekais, kurią ką tik matė pas kaimynę Zitą, kad sirgdami gėrė mineralinį vandenį iš plastikinio butelio, kad vakarienei pasirinko greitą maistą, kad pamiršo į rankinę įsidėti maišelį prekėms, kad dirbo viršvalandžius ir po darbo užsisakė maisto išsinešimui, kad gėrė kokteilį su plastikiniu šiaudeliu, kad pramiegojo ir nusipirko kavą vienkartiniame puodelyje, kad parskrido Kūčioms namo. Galėčiau vardinti iki begalybės, arba bent iki kol sliekai komposto dėžėj sudoros avokado kauliuką . Tas kaltės jausmas toks stiprus, kad realiai žmogus dėdamas bananus į maišelį, galvoja, kad jis kaltas dėl gaisro Australijoje.

Man patiko kažkieno pasakyti mintis – “ The only true way to be zero waste is to be dead”. Vienintelis kelias teisingai gyventi pagal zero waste – būti negyvam.

Jeigu jūs nusprendėte šiais metais labiau rūpintis gamta ir pritaikyti zero waste judėjimo principus savo gyvenimo būdui, tai labai sveikinu, bet iškart noriu pasakyti, kad itin griežtas susikoncentravimas į tvaresnį gyvenimo būdą mus įspraudžia į viskas-arba-nieko rėmus (tą patį galima pritaikyti ir kalbant apie mitybą). Tobulumas siekiant tvarumo (iš tiesų tai ir kituose gyvenimo atvejuose) ne išeitis. Nėra vienos tiesos ir vieno kelio. Todėl man asmeniškai labiau priimtina low impact ir low waste filosofija, kuri skatina gyventi sąmoningai, ieškoti tvaresnių ir gamtai draugiškesnių sprendimų atsižvelgiant į mano poreikius ir gyvenimo būdą.

Pavyzdžiui, į parduotuvę aš einu pėsčiomis, nešuosi savo maišelius į parduotuvę. Dar man svarbu iš kur mano lėkštėj atkeliauja maistas, sumažinau drabužių pirkimą 80%, neperku naujų daiktų, perdažau senus baldus ir suteikiu jiems antrą šansą, nešvaistau maisto, remiu vietinius mažus šeimų verslus bei ūkininkus, net sutinku mokėti dvigubai. Aš neperku naujos kosmetikos, nes jos turiu tiek, kad 2059 – aisiais metais būdama bobute ir eidama iki bankomato nusiimti pensijos, savo žandus rudinsiu Egipto žeme, kurią pirkau 2016-ais, neperku jokių naujų madingų zero waste daiktų, kol namuose turiu ką naudoti, nešiukšlinu ir visada susitvarkau po savęs, gyvenu lėčiau ir šeimoje renkamės patirtis, o ne daiktus. Ar darau pakankamai? Nežinau. Visada bus darančių daugiau. Bet ar verta lygintis?

Aš mėgstu keliauti (automobiliais, traukiniais ar lėktuvais), man tai suteikia laimės, aš perku knygas, nes tokie pirkiniai prasmingi; aš valgau mėsą ir kitus gyvūninės kilmės produktus, nes dar visai neseniai bijojau valgyt bet ką, ir tik įdėjus daug pastangų aš nebebijau maisto ir su juo susidraugavau; aš perku populiarų gazuotą gėrimą skardinėse, nes jis vienintelis padeda kovoti su pykinimu automobilyje; kartą per mėnesį aš užsisakau kiniečių maisto išsinešimui plastikinėse dėžutėse, nes tiesiog būnu pavargus; perku kai kuriuos maisto produktus plastike, nes nėra kitokio pasirinkimo.

Nebijau paslysti ir daryti klaidų, nekaltinu savęs ir ypač kitų dėl to, kad mano metų šiukšlės netelpa į puslitrinį stiklainį. Jei nepavyksta ko nors padaryti tris kartus iš penkių, pasidžiaugiu, kad dukart visai normaliai išėjo. Primenu sau, kad ne aš šitą pasaulį sutvėriau, ir jį pakeisti reikia didesnės jėgos, susivienijimo bei sąmoningumo.

Stengiuosi, tiek kiek įmanoma ir man išeina. Nieko nekaltinu ir pirštais nebadau, renkuosi kitą poziciją – pradedu nuo savęs. Lėtai, nedideliais žingsneliais, bet į priekį. Kartais prieš vėją beje.

Šio teksto autorė Esta Galgatavičiūtė yra populiaraus tinklaraščio apie maistą Valgau be sąžinės graužimo autorė, ją sekti galite ir Instagrame 2020 metus Esta pradėjo iššūkių #ApsipirkBePlastiko prie kurio kviečia jungtis kiekvieną. Vandenynų komanda taip pat dalyvauja šiame iššūkyje. Savo patirtimi, kaip Jums sekasi apsipirkti be plastiko taip pat galite dalintis Instagram. Žymėkite savo nuotraukas #ApsipirkBePlastiko grotažyme.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.