FACEBOOK INSTAGRAM
FACEBOOK INSTAGRAM

Nuo ūkio iki šakutės: iš kur atkeliauja mūsų maistas?

2022-02-01

Ar esate girdėję šį išsireiškimą – nuo ūkio iki šakutės (angl. from farm to fork)? Šis išsireiškimas naudojamas Europos Sąjungoje įgyvendinant Žaliąjį kursą bei skatinant vartoti vietinių ūkių produkciją įsigijant ją tiesiai iš ūkininkų. O taip pat skatinant tvaresnę ir sveikesnę maisto sistemą. Dažnai mūsų žinios apie maistą, kurį vartojame, baigiasi tik etiketėje pateikta informacija. Tiek pirkdami turguje, tiek prekybos centre, nesame 100 procentų tikri, ar perkame tai, ką norime vartoti. Atrodo, kad įsigyjame sveiką produktą – daržoves ar vaisius, kruopas ar mėsą, tačiau šios prekės gali būti ne tik mus stiprinančios, sveikatinančios, bet ir kenkiančios, nuodijančios.

Šiek tiek apie žemės ūkio politiką

Lietuvos Respublikos Žemės ūkio įstatymo 3 straipsnyje yra išvardyta 13 žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros politikos tikslų. Nors visi jie labai svarbūs, tačiau šį kartą noriu pakalbėti apie du iš jų:

Lyg ir viskas paprasta. Valstybinė žemės ūkio politika siekia, kad mes, paprasti vartojai, gautume saugius bei kokybiškus žemės ūkio produktus bei turėtume iš ko pasirinkti. Europos Sąjungos teisės aktuose jau turime rimtus Žaliojo kurso planus, kuriuose nurodyti konkretūs siekiami rodikliai, kaip, pvz.: „iki 2030 m. 50 proc. sumažinti naudojamų cheminių pesticidų kiekį ir jų keliamą riziką ir 50 proc. sumažinti naudojamų pavojingesnių pesticidų kiekį“. Sveikesnė aplinka, švaresni vandens telkiniai bei oras, sveikos ir stiprios ekosistemos, gyvūnų gerovė, sveikas dirvožemis, sveikas maistas. Visa tai itin tvariai susiję, todėl kiekvienas mūsų žemės ūkio produktų varotojų pasirinkimas yra reikšmingas siekiant šio pokyčio.

Pramoninis ar ekologiškas žemės ūkis

Žemės ūkio rūšių yra ne viena, tačiau šį kartą sutelksime dėmesį į dvi pagrindines – pramoninį (dar vadinamą tradiciniu) bei ekologišką. Pramoninis ūkis remiasi kiekybės, o ne kokybės principu. Žinoma, tiek pramoninis, tiek ekologinis ūkis siekia pelno, tačiau šioje vietoje ir baigiasi panašumas.

Pramoninis ūkininkavimas

Auginant grūdines kultūras, rapsus ar kitus augalus pramoniniu būdu naudojamos sintetinės trąšos, pesticidai, insekticidai taip nualina dirvą, kad siekiant užauginti daugiau produkcijos, būtina plėsti dirbamų laukų plotus. Natūralu, kad jie plečiami ir miškų sąskaita. O šiuose ūkiuose naudojamos trąšos ir įvairūs gyvybei kenksmingi chemikalai nugula ne tik laukų ribose – jie patenka į paviršinius vandenis, vėjo pagalba krenta ir ant šalia esančių miškų bei pievų, tuo pačiu kenkia natūralioms miškų ir pievų ekosistemoms. Dėl šių įprastų žemės ūkyje naudojamų praktikų yra iškilusi didelė grėsmė išnykti bitėms. Paradoksalu, kad cheminės trąšos ūkyje pradėtos naudoti vos XIX a., tačiau toks ūkininkavimo būdas vadinamas tradiciniu.

Įsivaizduokime, jog šiuo metu pavasaris ir tuoj bus sėjami javai. Kaip tai vyksta paprastame pramoniniame ūkyje – ūkininkas pasiskaičiuoja sėklų normą, tada reikalingų priedų (trąšų, insekticidų, pesticidų) normas. Paruošiama dirva – ji apdirbama žemės ūkio technika taip, kad sėklos būtų sodinamos į purią, minštą dirvą, kurioje nėra jokių piktžolių. Mechaninis dirvos paviršiaus suardymas ir maksimalus susmulkinimas – itin svarbus pramoniniame žėmės ūkyje. Perkamos sėklos ir priedai. Perkamos sertifikuotos, greičiausiai genetiškai modifikuotos, todėl daigesnės ir ligoms atsparesnės sėklos. Dažniausiai sėklos yra beicuojamos (apdorojamos fungicidiniu ar insekticidiniu beicu), tuo pačiu dažnai iš karto apdorojamos ir specialiais daigumą ir augimą skatinančiais mineralinių medžiagų mišiniais. Dažname pramoniniame ūkyje prieš sėją laukai dar išpurškiami ir glifosatu (plataus veikimo herbicidu, geriau žinomu „Roundup“ pavadinimu). Taigi, dar sėklai net nepradėjus dygti, ji jau yra gavusi gerą dozę cheminių medžiagų, kurios galiausiai atsiduria dirvoje. Laukdamas derliaus mūsų įsivaizduojamas ūkininkas, be abejo, nori būti tikras dėl derliaus gausumo ir kokybės, todėl laikydamasis rekomendacijų dar triskart per lapus patręšia savo derlių siera, magniu, kaliu ir kitais mikroelementais, o prieš kūlimą dar kartą nupurškia glifosatu, nes jis suvienodina ir paspartina javų brandą.

Visiems šiems žingsniams įgyvendinti naudojama speciali technika ir nėra būtinos specialios gamtinės sąlygos, kurios itin svarbios augalo augimo etapams, nes visi šie etapai valdomi cheminėmis trąšomis.

Biodinaminis ūkis – ekologinio ūkio pirmtakas

Ekologinių ūkių pirmatakai buvo biodinaminiai ūkiai, kurie netapo labai populiarūs. Biodinaminis žemės ūkis laikomas alternatyvaus žemės ūkio forma, nes remiasi daugiau pseudomokslu nei mokslu. Nors šis ūkininkavimo metodas turi daug panašumų su ekologiniu ūkininkavimu, tačiau tuo pačiu remiasi įvairiomis ezoterinėmis idėjomis. Biodinaminio ūkio pradininku laikomas Rudolfas Josefas Lorencas Šteineris, žinomas Austrijos filosofas, reformatorius, architektas bei ezoterikas, kuris pateikė visą biodinaminio ūkio vystymo kursą. Nors biodinaminis žemės ūkis ir nėra itin populiarus, galbūt dėl ezoterinių ir net magiškų metodų taikymo, tačiau šis žemės ūkis yra ekologinio žemės ūkio pradžia. Būtent biodinaminis žemės ūkis atsirado XX a. pradžioje po I-ojo pasaulinio karo kaip alternatyva žemės ūkio industrializacijai ir augančiam cheminių trašų ir pesticidų naudojimui. Šiai dienai biodinaminiai žemės ūkiai vis dar egzistuoja – daugiausiai jų yra Vokietijoje, Austrijoje ir Prancūzijoje. Lietuvoje taip pat yra sertifikuotų biodinaminių ūkių.

Nors biodinaminis ūkininkavimas tikrai kartais atrodo kaip magija, tačiau pasidomėjus daugiau galima pamatyti daugybę panašumų su liaudiškais metodais, kuriuos naudodavo kaime. Nors, tiesą sakant, tiek mano močiutė, tiek mama ar tetos iki šių dienų kai kuriuos iš šių metodų naudoja. O ir apie mėnulio padėtis juk dažnai tenka girdėti, kai domiesi, kada tinkamas laikas ne tik plaukus kirpti, bet ir pjauti žolę ar daiginti sėklas.

Ekologinis ūkininkavimas

Europos komisijos internetinėje svetainėje nurodyta, kad: „Ekologinis ūkininkavimas yra žemės ūkio metodas, kuriuo siekiama gaminti maisto produktus naudojant natūralias medžiagas ir procesus.“ Ekologinis ūkininkavimas laikomas darančiu mažesnį ar ribotą poveikį aplinkai, nes remiasi atsakingu energijos ir gamtos išteklių naudojimusi, saugo biologinę įvairovę, siekia palaikyti regionų ekologinę pusiausvyrą, nemažina ar net didina dirvožemio derlingumą, palaiko gerą vandens kokybę. Taip pat nurodoma, kad: „ekologinio ūkininkavimo taisyklėmis skatinama laikytis aukštų gyvūnų gerovės standartų ir reikalaujama, kad ūkininkai tenkintų konkrečius gyvūnų elgsenos poreikius.“ Į ekologinius ūkius panašūs ir regeneraciniai bei natūralistiniai ūkiai. Ekologinių ūkių išskirtinumas – kontrolė, sertifikavimas bei ženklinimas.

Kad ekologinis ūkis būtų sertifikuotas, turi būti atlikta daug visokių patikrinimų, kad ūkis bei jo produkcija atitiktų standartus, keliamus ekologiškiems ūkiams bei jų produkcijai. Reikalavimai tikrai aukšti, gal dėl to ekologinių ūkių skaičius šalyje auga lėtai. Vertinant Europos Sąjungos kontekste, 2018 m. duomenimis buvome vos virš ES vidurkio – 8 proc. ES žemės ūkio paskirties žemės ūkininkaujama ekologiškai. Lietuvoje ekologiniai ūkiai užima 8,1 proc. žemės ūkio paskirties žemės. Lyginant su ES vidurkiu atrodome neblogai, tačiau Latvijoje ir Estijoje ekologiniai ūkiai 2018 m. atitinkamai užėmė 14,5 ir 20,6 proc.!

Klaidingai manoma, kad ekologiniuose augalininkystės ūkiuose trąšos nėra naudojamos visai. Ekologiniai ūkiai taip pat gali naudoti trąšas, tačiau tik organines bei ekologiniams ūkiams sertifikuotas mineralines trąšas. Ekologinių ūkių patikros metu radus neleistinų trąšų likučių dirvoje ar ūkio produktuose, tokie ūkiai griežtai baudžiami. Ekologiniuose augalininkystės ūkiuose taip pat labai populiari sėjomaina, kuri leidžia tausoti ir gerinti dirvožemį.

Pasižiūrėkime, kaip darbuojasi kitas ūkinininkas ekologiniame ūkyje. Pirmiausia, norėdamas užtikrinti dirvos kokybę, jis turi susidaręs bent kelių metų sėjomainos planą. Prieš pradėdamas sėti augalus būsimam derliui, jis turi būti paruošęs dirvą – įterpęs reikiamų mineralinių medžiagų. Tad, prieš sėdamas, pvz., kukurūzus, jis turi būti pasėjęs priešsėlį – pvz., žieminius kviečius. Žinoma, ekologiniame ūkyje turi būti sėjamos ir ekologiškos sėklos. Sėjomaina itin svarbi ne tik dirvos kokybei, bet ir piktžolių kontrolei. Juk ekologiniame ūkyje lauko nenupurkši glifosatu, tad piktžoles tenka naikinti mechaniniu būdu – ravint, akėjant ir laiku nuimant derlių, bei taikant sėjomainą. Pasėjus augalus daugiausiai dėmesio skiriama piktžolių kontrolei, kad šios nenustelbtų augalų. Taip pat tręšiama galimomis trąšomis. Nuėmus derlių žemė ruošiama priešsėjai bei tręšiama.

Ekologinis augalininkystės ūkis reikalauja ne tik daug darbo, bet ir agronomijos žinių, strategijos, dė to ekologinė žemdirbystė taip lėtai plečiasi tiek Lietuvoje, tiek svetur.

Gyvulininkystė: ar gali būti ekologiška?

Gyvūlininkystės sektoriuje situacija panaši kaip ir augalininkystės. Pramoniniai ūkiai gerokai rečiau rūpinasi ūkio gyvūnų gerove. Garsiai nuskambėjusios istorijos apie vištas, neturinčias vietos net apsisukti, auginamas narvuose, broilerius, kuriems lūžta kojos, neatlaikiusios staigaus kūno masės augimo, karves, jaučius ar kiaules, patiriančius nereikalingą smurtą ir didžiulį stresą, kuriuos sukelia ūkių ar skerdyklų darbininkų elgesys, jų transportavimas.

Ekologinei gyvulininkystei keliami šiuolaikiniai elgesio su gyvuliais, jų priežiūros, šėrimo ir laikymo reikalavimai. ES nustatyti ekologinio ūkininkavimo pricipai reikalauja, kad gyvūnų sveikata būtų palaikoma skatinant natūralų gyvūno imuninės sistemos pasipriešinimą ir parenkant tinkamas veisles bei ūkininkavimo praktiką, gyvūnai būtų šeriami ekologiškais pašarais, atitinkančiais jų mitybos racioną, būtų palaikomas aukštas gyvūnų gerovės lygis atsižvelgiant į kiekvienai rūšiai būdingus poreikius, būtų skatinamas natūralus pasipriešinimas ligoms gyvūnus laikant plotuose atvirame ore bei prireikus ganyklose. Taip pat yra nustatyti reikalavimai gyvūnams skiriamo ploto ganyklose bei pastogėse, transportavimo atstumų mažinimo, patiriamos kančios mažinimo, tinkamų veislių parinkimo ir kiti, kurių siekis – gyvūnų gerovė. Tad sertifikuoti ekologiniai gyvulininkystės ūkiai skiriasi ne tik produkcijos švara nuo įvairių medikamentų, skatinančių augimą ar saugančių nuo ligų, bet ir pačių gyvūnų gyvenimo komfortu.

Viskas priklauso nuo mūsų pasirinkimo

Rinkdamiesi gyvūlinės kilmės produktą, taip pat kaip ir augalinės, jūs balsuojate ir remiate. Turbūt prisimenate, kokį atgarsį paliko ir pokytį atnešė pernai prieš Velykas gyvūnų gerovės organizacijos „Tušti narvai“ pradėta iniciatyva „Kiekviena višta pasakys nesirink kiaušinių Nr. 3”. Ši akcija atnešė pokytį ne tik į prekybos centrus, maitinimo įstaigas ar kepyklas. Manau, bei, žinoma, tikiuosi, kad ne vienoje šeimoje buvo atsisakyta kiaušinių, padėtų vištų, kurios laikomos narvuose.

Tokie sprendimai gali ir turi būti priimti ne tik renkantis kiaušinius, bet ir mėsą, ūkiuose užaugintą žuvį ar augalinės kilmės maistą. Labai norėčiau, kad mes, vartotojai, pasakytume ne glifosato naudojimui. ES šalyse narėse glifosato naudojimas galios iki 2022 m. gruodžio 15 d., bet tai dar nereiškia, jog po to jis bus visiškai uždraustas. Net neabejoju, kad jo „legalizavimu“ suinteresuotas ne tik juo prekiaujantis milžinas Monsanto, bet ir tie ūkininkai, kuriems glifosatas tapęs dideliu darbo palengvinimu. 2021 metais, po kelių nesėkmingų bandymų visiškai uždrausti glifosato naudojimą, kuriam nepritarė ES, Austrijos valdantieji priėmė įstatymą dalinai draudžiantį šios žmogaus organizmą ir aplinką nuodijančios medžiagos naudojimą. Ir tai vyko šalyje, kurioje organiškai žemdirbystei skiriama didžiausia dirbamos žemės dalis ES.

Rinkimės maistą, kuris iki mūsų stalo keliauja ne tūkstančius kilometrų, kuriam nereikia krūvos pakuočių ir eilės perpardavinėtojų, kuris auginamas neteršiant mūsų gamtos ir nenuodijant mūsų organizmo. Ir tai nebūtinai turi būti sertifikuotas ekologiškas produktas. Tikiu, kad tikrai yra ūkininkų, kuriems rūpi jų produkto kokybė, nors jie ir nesiekia sertifikatų.

Tad nebūkime abejingi vartotojai, rinkimės atsakingai ir kalbėkime apie tai.

Įrašo “Nuo ūkio iki šakutės: iš kur atkeliauja mūsų maistas?” komentarų : 1

  1. […] (daugiau apie ekologinį ir įprastą ūkininkavimą bei regeneracinį ūkį skaitykite čia ir čia), kad įprastos auginimo praktikos nėra palankios nei mums, nei aplinkai. Tačiau kaip ir […]

Komentuoti: Maistas: ar egzistuoja tvarus pasirinkimas? Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *