FACEBOOK INSTAGRAM
FACEBOOK INSTAGRAM

Regeneracinis Smėlynės Ūkis

2022-03-21

Kai Instagram pamatėme Smėlynės ūkio profilį, kaip tik buvo sausio mėnuo ir abi, Eglė ir Gabrielė, rašėme apie maistą – kaip jis auginamas, kaip atkeliauja, koks kokybiškas ir koks ne. Ir taip sutapo, kad Smėlynės ūkio įrašuose perskaitėme labai panašią poziciją apie pramoninius ūkius, dirvožemio sveikatos būklę ir to poveikį žemės ūkiui, maisto kokybę ir maistingumą ir t.t. Pagalvojome, kad bus įdomu išgirsti Smėlynės regeneracinį ūkį kuriančių ir žodžio į vatą nevyniojančių Justinos ir Lauryno mintis ir pasidalinti su jumis.

Smėlynės ūkis nuotrauka

Ūkis. Ar tai avantiūra ar ilgai laukta svajonė?

Man tai tikra avantiūra, Laurynui – ilgai laukta svajonė.

Papasakokite, nuo ko viskas prasidėjo ir kaip išmokote ūkininkauti, o gal viską žinojote nuo pat pradžių? Lietuviškai apie regeneracinį ūkininkavimą rasti informacijos beveik neįmanoma. Tuo tarpu užsienio tinklaraščiai bei žiniasklaidos portalai apie tai vis kalba ir informacija tampa vis labiau prieinama ne tik ūkininkams, bet ir paprastiems vartotojams. Ar nepasigendate daugiau įvairiapusiškos informacijos Lietuvoje?

Labai sunku apibrėžti, kur buvo pradžia. Laurynas nuo vaikystės domėjosi augalais, žemdirbyste ir gamta. Išvažiavo studijuoti į Edinburgą augalų biologijos, taip pat baigė permakultūros kursus ir svajojo patikusias idėjas įgyvendinti Lietuvoje. Čia prasidėjo ir mano avantiūra, nes sutikau mesti miesto gyvenimą ir doktorantūros studijas bei apsigyventi kaime. Pradėję gyventi kaime supratome, kad teorinių žinių turime pakankamai, bet praktika nuo teorijos labai skiriasi. Įsivaizdavome, kaip sėsim, sodinsim ir viskas augs ir klestės, tačiau žemės, kuriose apsigyvenome buvo 50+ metų dirbamos cheminės žemdirbystės principais ir mūsų pasėti augalai prastai augo, skurdo ir derliaus nesulaukėm. Supratome, kad kažkas negerai su dirvožemiu ir pradėjome juo labiau domėtis. Atlikti dirvožemio tyrimai parodė, kad žemė yra nualinta, joje labai trūko organinės anglies, mineralų ir, norint šiose žemėse kažką užauginti, reikia atvežti labai daug išteklių iš kitur. Taip ir padarėme įsirengdami nedidelį plotą, skirtą daržui. Tačiau didesniems plotams tai neefektyvu, neekonomiška ir neekologiška, todėl ėmėme ieškoti kitų būdų. Vienintelis kitas būdas yra auginti gyvulius regeneracinės žemdirbystės principais. Užsienio informacijos ir patirties yra pakankamai, gaila, kad Lietuvoje tai dar nėra taip populiaru, tai logiška, kad informacijos šia tema nėra. Tiesa, yra augalininkystės ūkių, kurie jau keletą dešimtmečių vysto žemę tausojančias praktikas, bet į tai neįtraukia gyvulių, todėl mes patys stengiamės skleisti informaciją apie gyvulių integracijos svarbą regeneruojant dirvožemį ir ekosistemas.  

Smėlynės ūkis nuotrauka

Savo ūkį pradėjote kurti 2015 metais. Kaip nusprendėte kurti regeneracinį ūkį ir kodėl būtent tokį? Ar tai tapatu biodinaminiam ūkininkavimui ar visgi skiriasi?

Mes savo ūkį pavadinome regeneraciniu, nes pagrindinis mūsų tikslas yra regeneruoti (atstatyti) dirvožemio derlingumą ir natūralias ekosistemas. Biodinaminis ūkininkavimas yra sertifikuojamas, vadinasi yra taisyklės, kurias tavo ūkininkavimas turi atitikti, o tai yra savęs įspraudimas į rėmus. Pasaulyje yra daugybė natūralių ūkininkavimo praktikų, todėl yra daug praktiškiau pasiimti sau tinkamas metodikas ir pritaikyti savo ūkyje, nei aklai atitikti taisykles, nes to reikalauja sertifikatas.

Smėlynės ūkis – ar pavadinimas kilęs nuo pačios vietovės? Kai atsikėlėte į šią teritoriją, kokia buvo tuomet dirvožemio situacija ir kokia yra dabar? Ar pavyko viskas nuo pat pradžių? Su kokiais sunkumais susidūrėte pradžioje ir dabar?

Pavadinimas natūraliai kilo nuo dirvožemio būklės, nes pirmuosius augalus bandėme užauginti beveik smėlio dėžėje. Dirvožemio situacija buvo itin prasta, tačiau jau pirmais metais pradėję ganyti vištas pamatėme teigiamus rezultatus, žolė ėmė tankiau ir aukščiau augti. Šiemet buvo trečiasis vištukų ganymo sezonas, pastebėjome daugiau augalų įvairovės, šiemet pirmą kartą vištukų lauke atsirado kurmiarausių, kas rodo, jog yra sliekų. Vadinasi ir sliekam čia jau yra pakankamai organikos. Šiųmetinę žemę esam išsiuntę tyrimam, kai gausim rezultatus, galėsim labai tiksliai įvardinti, koks yra pagerėjimas nuo pirmų metų. Tiesa, su vištukais nebuvo viskas taip gerai. Pirkom pramoninius mėsinius broilerius, kurie nėra prisitaikę augti tokiomis sąlygomis. Nemažai jų netekome. Buvo tikras nuostolis. Pramoninėms dedeklėms irgi buvo šokas, nedėjo kiaušinių 2 mėnesius, nors pirkome jau dedančias. Supratome, kad jei gyvūnas specialiai veistas auginti dirbtinomis sąlygomis, tai natūralios sąlygos jam nebūtinai patiks, todėl dabar auginame įvairiausių vištų veisles, jas periname patys – taip jos su kiekviena karta tampa vis labiau prisitaikiusios prie mūsų auginimo sąlygų. Tačiau dabar susiduriame su kita problema, kaip paaiškinti naujiems mūsų pirkėjams, kodėl mūsų vištos brangesnės, kodėl jų mėsa kietesnė (bet maistingesnė ir skanesnė) ir kodėl mes užtrunkam ilgiau, kol juos užauginame. Nes žmonės dabar pratę prie minkštų, jaunų, beskonių mėsų. Tiesa, kas supranta, tai labai vertina mūsų tiekiamą produktą.

Smėlynės ūkis nuotrauka

Apie save rašote (www.smelyneukis.lt), kad buvote veganais. Kas paskatino tuomet ir vėliau pakeisti mitybos įpročius. Kokiais mitybos principais vadovaujatės dabar?

Mums visada svarbiausia buvo užsiauginti sau maisto. Supratome, kad veganiškai maitintis vien iš savo auginto maisto nesugebėsime. Be to, mūsų dirvožemiam reikia gyvūnų, kurie yra linkę daugintis ir tą populiaciją reikės kažkaip kontroliuoti, tai tas turbūt ir paskatino pradėti valgyti mėsą, kurią užsiauginti galime patys. Mes nevadiname savęs jokiais pavadinimais ir savo mitybos būdui pavadinimo taip pat neieškome. Manome, kad mitybiniai pavadinimai žmones skaldo, o ne vienija, mes visi biologijos vadovėliuose esame įvardinti kaip visavalgiai. Įmantriausi mitybiniai pavadinimai yra daugiau mados klausimas nei naudos. Žinoma, kiekvienas turi savo tikslus/siekius ir turi teisę jų laikytis. Tačiau mes pasimokėm, kad per metus yra 360 dienų, kai gali maitintis kaip nori ir nieko nenutiks, jei per likusias 5 švenčių dienas suvalgysi kažko ne iš savo mitybinio raciono, o ir močiutei, kuri nespėja su tavo mitybinėmis madomis, bus daug paprasčiau.

Mėsa, o ypač jautiena – skaičiuojama, kad sugeneruoja auginant daugiausia CO2. Žinoma, čia tik vienas rodiklis, kuris pagal skirtingas metodikas skaičiuojant gaunasi vis kitoks, o ir į viską reikėtų žiūrėti holistiškai. Paaiškinkite, prašau, paprastai, kodėl žoliaėdžiai galvijai yra tokie svarbūs ekosistemoms ir kodėl jie yra regeneracinio ūkio svarbi sudedamoji dalis?

Pirmiausia, kalbant apie žolėdžius ir jų išskiriamą metaną, reikia suprasti, kad jie tos anglies pas save kūne negamina, jie yra natūralaus anglies ciklo dalis. Nuodėmė yra lyginti transporto sektoriaus išskiriamą CO2 su karvių išskiriamu. Naudojant iškastinį kurą stabili, prieš tūkstančius metų surišta anglis yra paleidžiama į atmosferą. Tuo tarpu karvės ima anglį iš augalų, kurie vykdė fotosintezę ir ėmė anglį iš atmosferos. Karvė dalį anglies panaudojo savo kūno statybai, dalį jos atrajojo ir dalį jos iškakojo ir išsisiojo. Atrajota anglis bus vėl naudojama augalų, kakiukai virs trąša ir buveine vabzdžiams ir tai yra natūralus ciklas – naujos anglies karvė neprigamino. Net jei karvė tos žolės nenuėstų, jai peraugus oksiduotųsi ir anglis grįžtų atgal į atmosferą. Problema su karvėm yra ta, kad jos uždarytos tvartuose arba penėjimo stotyse, nepilnai dalyvauja anglies cikle, nes nepadeda jos surišti į stabilią anglį ir taip neprisideda prie dirvodaros procesų. Tačiau jeigu karvė regeneraciniais principais ganosi pievoje, rupšnoja žolę, tuomet vyksta gamtos stebuklai: nurupšnotos žolės šaknys apmiršta ir tampa dirvožemio mitybos dalimi ir taip virsta stabilia anglimi. Įdomu tai, kad karvių seilės skatina žolės augimą, o kakiukai ir sysiukai veikia kaip trąša. Be to, karvės pyragai yra ir maistas, ir namai įvairiems vabzdžiams, bakterijoms ir kitiems mikroorganizmams, o tai labai svarbu bioįvairovės atkūrimui. Reikia suprasti, kad žolėdžiai evoliucionavo kartu su pievomis ir tarp jų yra simbiotinis ryšys, kurio mes gal dar pilnai nesuprantam, todėl neturim teisės į jį kištis ir jo naikinti.  

Koks jūsų požiūris į tradiciniais vadinamus pramoninius ūkius?

Požiūris nėra geras, juose labai daug ką reikia keisti. Nors žaliasis kursas gana negatyviai pasitiktas mūsų šalyje, aš manau, kad bet kokiu atveju pramoninė žemdirbystė ir augalininkystė ateities neturi. Tiesa, ne mažai žmonių yra įtikėję, kad pramoninis ūkininkavimas yra vienintelis kelias išmaitinti žmoniją, tačiau tyrimai rodo, kad nors toks ūkininkavimas užaugina maisto kilogramus, maistingumo prasme tai yra labai skurdus maistas. Kokia prasmė užauginti 10 kartų daugiau burokėlių, jei žmogui reikia suvalgyti 10, o ne vieną burokėlį tam, kad gautų visas fitochemines medžiagas, enzimus, mineralus ir vitaminus. Aišku, vien ekologinis sertifikatas negarantuoja didesnės maistinės vertės. Manau, kad tiesiog turi keistis bendras visuomenės požiūris į maistą, turi ateiti supratimas, kad dirvožemio sveikata tiesiogiai veikia maistingumą ir būtinai reikia suprasti, kad maistas yra kompleksiškas, jame gali būti daugiau kaip 26000 junginių turinčių mūsų organizmams poveikį. Dabar mes maistą laikom baltymų, angliavandenių ir riebalų mišiniu. Pvz., dietistų sudarinėjamos mitybos gairės darželiam, mokyklom ar ligoninėm net neatsižvelgia į tai, ar vaikas gauna pakankamai mineralų ir vitaminų, ką ten jau kalbėti apie įvairiausias fitochemines medžiagas, svarbu tik baltymų, angliavandenių ir riebalų santykis, na, ir skaidulos dar.   

Kokia jūsų ūkio vizija? Ar planuojate plėtrą?

Mūsų vizija vis dar išlieka ta pati – dirvodaros procesų skatinimas ir natūralių ekosistemų atstatymas. Plėstis taip pat planuojame. Šiemet praplėtėm ganyklas, išsinuomojom apleistas Padubysio pievas, besiganant mūsų karvutėm ten, atsirado žmonių, kurie nori, kad nuganytumėm ir jų pievas, kadangi tos pievos yra natūralios, užmirkstančios, technika ten niekaip neįvažiuoja. Vienintelė jų priežiūra yra žoliaėdžių ganymas. Padaugėjus pievų plotų supratom, kad turim per mažai karvių, kad ganymas būtų efektyvus. Nors tai visiškai prieštarauja dabar taip populiarinamam ekstensyvaus ganymo būdui.  Tačiau labai svarbu, kad ganomam plote karvės būtų sukoncentruotos, nuėstų žolę neselektyviai ir paskirstytų savo išmatas kuo tolygiau, tada į tą plotą jos negrįžta, kol žolė pilnai neatsigauna. Tuo tarpu ekstensyviai ganant reikia didelių plotų nedideliam kiekiui karvių, jos tada vaikšto ir rankiojasi maistą selektyviai, kas neskanu- neėda, kas skanu nuėda iki augalo degradacijos, tai galiausiai pieva skursta, nes augalai kurie karvėm patinka yra nualinti, o tai, kas nepatinka karvėm, išvešėja. Dažniausiai tai dilgėlės, builiai ar kiti menkaverčiai pievų augalai.

Smėlynės ūkis nuotrauka

Ką auginate savo ūkyje? Ir pabaigai, ar galima įsigyti jūsų užauginamų produktų?

Auginame mėsinius galvijus, vištas kiaušiniams ir mėsai, ir tam tikrus augalus maistui. Turėjome ožkas, bet jos visai nenorėjo su mumis regeneratyviai ganytis – tad jų atsisakėme, bet planuojame įsigyti bent kelias pienines karves. Produktų įsigyti galima. Mes stengiamės produkciją realizuoti apylinkėse. Žinoma, dauguma mūsų puslapio siekėjų yra iš Vilniaus ar Kauno, bet mes manome, kad nėra tvaru gabenti savo produktus į tolimesnius miestus vien todėl, kad ten lengviau rasti pirkėjus, bandome atrasti pirkėjų Šiauliuose ir jų apylinkėse. Žinoma, kai turime jautienos, kurios vienos užtenka ne vienai šeimai pamaitinti, tai esame ir siuntę, ir vežę, nors to tikrai bandome išvengti. 

Daugiau apie Smelynės ūkį, regeneracinį ūkininkavimą, sveiko dirvožemio ir sveiko maisto svarbą ar tiesiog šeimos gyvenimą ūkyje galite skaityti Instagram – Smelyne_ukis bei Smėlynės ūkio tinklaraštyje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.