Kažkada seniai mados industrijos atstovai pristatydavo kolekcijas naujam sezonui du kartus per metus: pavasarį ir rudenį. Šie tradiciniai sezonai su laiku išnyko kaip dinozaurai ir per paskutinius dešimtmečius mados industrija gerokai pasikeitė. Greitosios mados parduotuvių lentynos naujais drabužiais papildomos jau net ne kas mėnesį, bet kas savaitę. Greitosios mados parduotuvių pilna ne tik visuose prekybos centruose, bet ir internete. Kokį poveikį daro didelis greitosios mados vartojimas žmonėms ir planetai?
Standartiškai greitoji mada apibūdinama kaip masinės produkcijos verslo modelis, kuris naudoja pigias žaliavas ir darbo jėgą. Greitosios mados gamintojo tikslas yra kiekvienam vartotojui prieinamomis kainomis kuo greičiau ir daugiau pagaminti madingus drabužius. Vartotojai, kurie perka pigius drabužius, nori atrodyti kaip jų mylimos “žvaigždės” ar supermodeliai gatvėje. Bet kiek šie drabužiai ilgai nešiojami ir kiek jie ilgai bus “madingi”?
Mada praeina, tačiau stilius išlieka – senas posakis, kuris priskiriamas Yves Saint Laurent.
Šalyse, kuriose daugiausia veikia greitosios mados tekstilės ir drabužių gamyklos, didžiausia žala daroma vandens ekosistemai. Mados pramonėje vanduo būtinas: be jo neaugtų medvilnė, nebūtų dažoma ir audžiama tekstilė. Pavyzdžiui, 1 tonai tekstilės nudažyti gali reikėti 200 tonų švaraus vandens. Vanduo iš gamyklų nėra arba nepilnai išvalomas ir paleidžiamas tiesiai į upes. Žmonės tuose kraštuose yra tiesiogiai priklausomi nuo upių: vandenį naudoja buityje, jį geria (galite pažiūrėti trumpą video apie Indonezijoje Java saloje esančią upę Citarum). Sakoma, kad jei nori sužinoti naujo sezono madingą spalvą, kuri vyraus mados savaitės metu – gali pažiūrėti į upės vandens spalvą Indijoje, Kinijoje, Bangladeše ar Indonezijoje.
Sveikatai daroma žala ilgalaikė, nes ne tik pačiose upėse, bet ir žmonių organizmuose randamos tokios toksiškos medžiagos kaip gyvsidabris, švinas, arsenas. Jų kiekiai ne šiek tiek viršija normas, o 10-mis, o kartais ir 100-ais kartų. Kai kuriuos žmones tai paliečia labai smarkiai – be vaistų gyventi negali, o pirkti kasdien švarų vandenį iš parduotuvių – neišgali. Pasaulio sveikatos organizacija praneša, kad 1 iš 3 žmonių pasaulyje neturi priėjimo prie saugaus geriamojo vandens, o net 20 % viso pramonėje naudojamo vandens yra užteršiamas vien tik gaminant ir dažant tekstilę.
Medvilnei užaugti reikalinga daug vandens – net 2,6 % viso gėlo vandens pasaulyje sunaudojama auginti būtent medvilnei. 73 % pasaulyje auginamos medvilnės gaunama iš dirbtinai drėkinamų laukų (WWF duomenys). Medvilnės auginimas tiesiogiai susijęs su ekosistemų degradacija, pvz., Indo upės delta Pakistane, Jangdzės ir Geltonoji upės Kinijoje, Aralo jūra Vidurinėje Azijoje, Darlingo ir Murėjaus upių baseinas Australijoje.
1 kg medvilnės užauginti reikalinga apie 20 tūkst. litrų vandens, kuris nėra vien tik išpilamas, tačiau ir užteršiamas įvairiomis trąšomis bei purškiamais pesticidais, kad nepultų įvairios ligos ir kenkėjai. Dažymo procese naudojami pigūs ir taršūs dažai. Tekstilės dažymui kasmet sunaudojama 1,7 mln. tonų įvairių chemikalų.
Ar žmogus, įsigydamas naują greitosios mados pasiūlytą drabužį, gali pagalvoti, kad po kiekvieno skalbimo į nuotekas, o vėliau ir į aplinką patenka visa chemija, kuri buvo naudota tam drabužiui? Ji niekur nedingsta. Ką jau kalbėti, kad rinkdamiesi drabužius iš greitosios mados prekybininkų mes patys dėvime tokius drabužius ant savo kūno.
Sintetiniams drabužiams pagaminti nereikia tiek daug vandens kaip medvilniniams ir jiems nereikia pesticidų, kad užaugtų. Bet ar gali sintetiniai drabužiai būti labiau gamtai draugiški nei medvilniniai? Gaila, bet tikrai ne. Jei vandens poliesteriui pagaminti sunaudojama gerokai mažiau nei medvilnei, tai CO2 emisija yra didesnė bent tris kartus.
Skalbiant sintetinius drabužius, vandenys teršiami mikroplastiko dalelėmis (rekomenduojame pažiūrėti trumpą video apie mikroplastiko daleles). Nustatyta, kad vienas sintetinis drabužis vieno skalbimo metu gali paskleisti iki 700 tūkst. mikroplastiko dalelių. Tokios dalelės keliauja vandentiekiu iki upių ir jūrų, toliau pasiekdamos vandenynus. Daugiausiai jų suvalgo žuvys, kurias sugavus, mes patys taip pat suvalgome mikroplastiką. IUCN (International Union for Concervation of Nature) duomenimis, vien tik sintetinių rūbų skalbimas sugeneruoja net 35% bendros mikroplastiko taršos vandenyse.
Daugiau nei 60 % greitosios mados drabužių yra pagaminti iš sintetikos, kuri išgaunama iš naftos produktų. Kai drabužis tampa mums nebereikalingas, jis dažniausiai atsiduria sąvartyne arba yra sudeginamas. Statistika rodo, kad daugiau nei 55 % visos išmestos tekstilės medžiagos ir gaminių (atliekų kodai: 191208 ir 200111) Lietuvoje atsiduria sąvartyne, o apie 10 % yra sudeginama. Sintetiniam drabužiui suirti reikia daugiau nei 200 metų.
Drabužiai tampa nebedėvimais gan greit, nes greitosios mados prekių ženklai nekuria jų ilgaamžių. Paskaičiuota, kad vidutiniškai vieno drabužio gyvavimo laikas yra ne ilgiau 3 metų. O Greenpeace organizacijos 2015 m. Vokietijoje atlika apklausa parodė, kad 40% įsigytų drabužių yra labai retai vilkimi arba visai nedėvimi.
Galime ir patys įvertinti, ar esame turėję tokių drabužių, kuriuos pirkome, nes gražu, bet taip ir neapsivilkome? O kiek ilgai dėvime marškinėlius, pirktus iš greitosios mados parduotuvės? Ar po pusmečio nesukarpome jų į pašluostes, taip bent nuramindami save, kad pratęsiame medžiagos naudojimą. Arba išmetame į tekstilės konteinerį galvodami, kad jais kažkas tinkamai pasirūpins?
Patirtis rodo, kad dažnas greitosios mados prekės ženklo drabužis ilgai nebus nešiojamas dėl to, kad greit praranda savo stovį, yra greičiau sudėvimas, yra sintetinis ir nepatogus, „išeina” iš mados. Tokie drabužiai daug greičiau atsiduria sąvartyne nei kokybiški, iš gero audinio pasiūti, jums tinkantys ir patinkantys, jūsų stiliaus, o ne paskutinių madų, drabužiai.
Viskozė ir kitos celiuliozės pagrindu gaminamos medžiagos dažnai prisikiriamos prie tvarių medžiagų, tačiau joms pagaminti reikia medžių ir chemijos. Dideliems viskozės medžiagos kiekiams gaminti priskiriami ir Amazonės bei Indonezijos džiunglių kirtimai. Daugiau nei 150 milijonų medžių kasmet yra nukertama vien tik dėl celiuliozės pagrindu gaminamų medžiagų. 1 tonai vikozės pagaminti reikia 4,5 tonos medžių. Suprantama, kad tokiais kiekiais kertant miškus ne tik dėl medžiagos gaminimo, bet ir dėl kitų priežasčių (maisto, medienos ir pan.) jų gyventojai netenka savo namų, taip pažeidžiama ekosistemos bioįvairovė. Vėliau tie patys iškirsti plotai naudojami pramominiam auginimui: tiek gyvulinės, tiek augalinės kilmės maistui, gyvūnų dėl jų kailių ar odos, ar tos pačios medvilnės.
Jau minėjome, kad medvilnei auginti reikalingi pesticidai ir kt. chemija bei, dažnai, dirbtinis drėkinimas. Tokiu būdu nualinamas dirvožemis. Ar žinot, kad atsakingas ūkininkas vienais metais tame pačiame lauke deda bulves, kitais – sėja javus, o trečiais užleidžia lauką laukine pieva vien tam, kad dirvožemis atsistatytų? Auginant pramoniniu būdu ir dideliais kiekiais – dažnai taip nevyksta. Skurdesnėse šalyse, kur auginama medvilnė ar kt., dirvožemis yra tiek nualinamas įvairia chemija (nes po kelių metų jis nebeduoda tokio derliaus kaip pirmais), kad paskui jis yra tiesiog apleidžiamas ir toliau užimami nauji plotai. Kaip pavyzdys čia gali būti Mongolija, kurios didžioji dalis žalių pievų šiuo metu yra nualintos ir tapę dykumomis, kad mūsų spintas pasiektų kašmyro vilnos megztukas.
____________________________________________________
Kiekvienam iš mūsų verta pagalvoti apie savo vartojimo įpročius. Ar tikrai turime tik tiek, kiek mums reikia? Ar galime savo įpročius keisti ir sumažinti poreikį kuo dažniau įsigyti naują rūbą ar daiktą? Kviečiame prisijungti prie #30x30iššūkis (skaitykite praėjusį įrašą), nes niekada ne vėlu peržiūrėti savo spintas ir pasitikrinti savo poreikius, o tuo pačiu ir žingsnis po žingsnio keisti savo vartojimo įpročius.