Eco shaming, arba eko gėdinimas lietuviškai yra ekologinis terminas, kai vienas žmogus gėdina kitą žmogų (savo kolegą, šeimos narį, artimą, draugą ar visiškai nepažįstamą) dėl jo netinkamų pasirinkimų gyvenant sąmoningiau ir ieškant tvaresnių alternatyvų, bei kaltina ir priekaištauja, kad jis daro nepakankamai dėl planetos Žemės arba tai daro blogai.
– Aš negalvojau, kad tu vis dar naudoji foliją.
– Tu atsinešei pietus sudėtus į plastikinę dėžutę?
– Tai valgysi lavonieną vakarienei?
– Tu nesijauti kalta, kad ir vėl skrendi į Balį?
– Išmesk tuos plastikinius šiaudelius, mačiau yra pirkti metalinių.
– Kodėl geri vandenį iš buteliuko?
– Nesakyk, kad pirksi dar vieną suknelę
Buvot sugėdinti? Kartais tas gėdinimas toks absurdiškas, kad žmogus kritikuoja kitą žmogų, nes jis benamiui nupirko sumuštinį ir vandens, o šie buvo įpakuoti į plastiką. Ką?
Kai tik instagramo paskyroje pradėjau kalbėt apie maisto švaistymo problemą, ir kad noriu sumažinti vienkartinio plastiko savo namuose, iškart pasirašiau nuosprendį ir sau – tą daryti aš PRIVALAU tobulai. Tai reiškia, kad aš, kaip žmogus, prarandu teisę klysti, turėti hobių ir atsisakyti komforto. Viskas – aš esu zero waste atstovė spaudai ir šioj Žemėj mano tikslas ir vienintelė pareiga – pasaulis be plastiko.
Todėl priekaištų ir gėdinimų susilaukdavau nuolat.
Esu gavusi žinutę, kad aš netausoju gamtos, nes naudoju silikoninę formelę ledukams šaldyti. Suprask, ne metalinė gi, kuri dabar madinga tarp zero waste’rių. Gaila, bet visai šauniame judėjime su gražiu tikslu atsiranda pamišėlių radikalų, kurie smerkia kitus dėl jų pasirinkimų. Po nušvitimo apie planetos saugojimą, jie meta lauk visą namie esantį plastiką ir perka madingus gamtą tausojančius daiktus – kavos puodelius, metalines dėžutes, kosmetiką, higienos priemones ir t.t.
Palaukite, o kur tas jūsų plastikas atsiduria? Visas, kada nors žmonių sukurtas plastikas yra vis dar Žemėje. Todėl išmesdami, jūs jo neatsikratote, tik pašalinate iš akiračio, kad vaizduotumėt tobulą gamtos mylėtoją.
Bet kokia sveikintina idėja bepročio rankose tampa visišku absurdu. Jie nesupranta, kad geriausia ką jie gali padaryti dėl gamtos, tai naudoti jau esamus daiktus namuose kol jie susidėvi galutinai, (nesvarbu iš kokios medžiagos jie pagaminti), ir tik tada pirkti tvarias alternatyvas.
Kitąkart nelikau nepastebėta su mėsos pakuote, kuri buvo nukainuota dėl besibaigiančio galiojimo laiko. Gėdintoja negalėjo patikėti, kad aš perku tokią mėsą. Kai pusę pasaulio badauja, kita pusė švaisto maistą be jokio kaltės jausmo, ji sako fui. O ką dar tamsuolė gali pasakyti? Vieni didžiausių švaistytojų yra prekybos centrai (beje, neseniai kaip tik vieno UK prekybos centro darbuotojas anonimiškai paviešino išmetamus produktus, infarkto vos negavau pamačiusi turinį) ir taip, kartais aš pasiimu ko man reikia su geltona etikete, nes aš puikiai žinau kur tie produktai dienos pabaigoje atsiduria.
Šitam besaikio vartojimo pasaulyje mes turime laikytis išvien. Šioje kelionėje į švaresnę ateitį mes diskutuokime, dalinkimės faktais ir statistika, patarkime, supraskime, įkvėpkime, padrąsinkime vieni kitus ir rodykime pavyzdį savo elgesiu.
Gerbkime vienas kito pasirinkimą, mes nesame priešai, mūsų tikslas tas pats, tik pasirinkome skirtingus būdus jo siekti.
Šio teksto autorė Esta Galgatavičiūtė yra populiaraus tinklaraščio apie maistą Valgau be sąžinės graužimo autorė, ją sekti galite ir Instagrame 2020 metus Esta pradėjo iššūkių #ApsipirkBePlastiko prie kurio kviečia jungtis kiekvieną. Vandenynų komanda taip pat dalyvauja šiame iššūkyje. Savo patirtimi, kaip Jums sekasi apsipirkti be plastiko taip pat galite dalintis Instagram. Žymėkite savo nuotraukas #ApsipirkBePlastiko grotažyme.