Kai rašome šį tekstą Lietuvoje eina trečia karantino savaitė. Daugelis mūsų dieną pradedame ir baigiame su žiniomis, kur, kiek ir kokių aukų pareikalavo pasaulyje siaučiantis virusas. O tie, kuriems rūpi ne tik tai, kas bus po karantino, bet kas mūsų laukia ir tolimesnėje ateityje, keliame klausimą – ar yra kas bendro tarp klimato krizės ir dabar siaučiančio viruso? Ar kiekvieno mūsų saviizoliacija gali sumažinti CO2 emisiją ir vandens pėdsaką?
Pasak Lundo universiteto Tvarumo studijų centro tyrėjos Kimberly Nicholas, kad kiekvieną kartą, kai neįlipame į lėktuvą, neįsėdame į automobilį ar nevalgome gyvūninės kilmės produktų, prisidedame prie klimato kaitos mažėjimo. Šiuo metu, kai lėktuvų reisai atšaukiami, šalys uždarė sienas, esame saviizoliacijoje arba judame gerokai mažiau nei įprastai, praktiškai įgyvendiname du pirmuosius punktus ir taip paliekame mažesnį tiek CO2, tiek vandens pėdsaką. Bet ar galime pasimokyti iš šios situacijos ir toliau mažiau vartoti?
Mūsų laikais tai pirmasis atvejis, kai visas pasaulis vieningai panašiomis priemonėmis kovoja su pandemija. Mokyklos uždarytos, renginiai atšaukti, keleiviniai lėktuvai tuoj nebeskraidys, milijardai žmonių dirba iš namų. Mokslininkai ir klimato aktyvistai visąlaik reikalauja tokios ar panašios kovos ir su klimato krize, tačiau kovai su klimato krize niekada nebuvo imtąsi tokių drastiškų priemonių.
Pasaulio organizacijos duomenimis, pasaulyje kasmet dėl oro taršos miršta apie 7 mln. žmonių, tačiau taip jautriai visi nereaguojame, nes gi ekonomika smuks, jei kažką kardinaliai keisime. O ir Lietuvoje taip smarkiai nejaučiame, juk ne pas mus oro užterštumas kaip Kinijos didžiuosiuose gamybiniuose miestuose, kuriuose smogas neišsisklaido. Tačiau patys vis dar perkame prekes iš Kinijos, taip prisidėdami prie pasaulinio užterštumo augimo. Pasaulio sveikatos organizacijos atliktos studijos duomenimis, užterštas oras sutrumpina žmogaus gyvenimo trukmę iki 3 metų. Čia reikėtų nepamiršti ir vandens taršos, kuri kelia pavojų žmonių sveikatai, sukelia įvairių ligų.
Vidutinė globali oro temperatūra auga, o tai keičia aplinką. Gyvūnai bei įvairūs mikroorganizmai migruoja, nyksta kai kurios rūšys ir pan. Ilgainiui Lietuvoje nebeaugs eglės, jau ir dabar pastebimos tokios vabzdžių rūšys, kurios įprastai gyvendavo šiltesniuose kraštuose.
Korona virusas mus užklupo netikėtai ir labai dramatiškai, tuo tarpu klimato krizė kaip lėtinė liga, su kuria gyvename, o gal net ir susigyvename. Praryjame karts nuo karto kokią „tvarumo” piliulę ir manome, kad padarėme kažką naudingo. Klimato krizės padariniai – tai oro tarša, kuri sukelia nemažai ligų, potvyniai bei sausros taip pat turi savų neigiamų padarinių. Be to, prisiminkime praūžusį Australijos krūmynų gaisrą, kuris buvo smarkesnis nei įprastai, bei kitus pasaulyje pastaruosius metus siautusius gaisrus. Dėl žmogaus veiklos kertami miškai, o iškirsti plotai išnaudojant ūkininkavimui, kad tik mes būtume sotūs. Dažnu atveju ir nelegaliai kertamais miškais, pvz., Pietų Amerikoje.
Kita vertus, Korona virusas yra vienas ir priemonės jį suvaldyti visame pasaulyje yra daugmaž vienodos. Be to, visi suprantame, kad jos trumpalaikės, kažkada baigsis. Tuo tarpu klimato krizė yra kompleksas problemų, kurios vienuose regionuose pasireiškia oro tarša, kituose – potvyniais, dar kitur – sausra, karščio bangomis, tirpstančiais ledynais, vandens trūkumu, nykstančiomis gyvūnų ar augalų rūšimis, arba kaip tik naujomis gyvūnų ar augalų invazijomis. Sprendimai suvaldyti klimato krizę turi būti tvarūs, ilgalaikiai, keičiantys žmonių elgseną visam laikui, o ne trumpam saviizoliavus namuose.
Šiai dienai negalime pasakyti, kiek dar aukų pareikalaus siaučiantis virusas, tačiau ar pasieks 7 mln., t.y. tiek, kiek vidutiniškai kiekvienais metais miršta nuo klimato krizės padarinių?
Dėl paskelbto karantino ir suvaržymų industrijos ir susisiekimo srityse Kinijoje oro taršos lygis vasario mėn. nukrito apie 20-30 % (skelbia Copernicus Atmosphere Monitoring Service). Dauguma matėme vizualias NASA nuotraukas su taršos virš Kinijos miestų sumažėjimu, o žiniasklaidoje mirgėjo informacija apie Italijoje į Veneciją grįžusius delfinus, žuvis bei gulbes, kurie įprastai dėl intensyvaus laivų transporto ten nesirodo. Visgi vėliau paaiškėjo, kad nuotraukos su Venecijoje plaukiojančiais delfinais netiesa. Tačiau kas gali pykti, kai žmonės ieško bent krislo vilties visoje šioje situacijoje.
Kelionių draudimai tarp šalių, o ir daugumos žmonių darbas iš namų, kai nebereikia niekur važiuoti, taip pat prisideda prie ženklaus CO2 pėdsako sumažėjimo. Vilniuje pastebime lėktuvų ir automobilių eismo sumažėjimą, tarpmiestiniai autobusai nutraukė reisus, viešasis transportas sumažino autobusų reisų skaičių.
Akivaizdu, kad sustabdžius didžiąją dalį ekonomikos rato, oras miestuose tampa švaresnis, o gamta atsigauna. Bet vėl kyla klausimas, kiek tai gali tęstis?
Mes, žmonės, norime viską kontroliuoti, tačiau dažnai pamirštame, kad gamta turi savo poreikių ir ją niokodami galbūt ir prisišaukėme ligas, kad ir tą patį naująjį COVID-19. Taip, Korona virusui suvaldyti imtasi drastiškų priemonių, nes, vėlgi, norime suvaldyti ir kontroliuoti, bet viskas laikina. Tuo tarpu klimato krizei suvaldyti pokyčiai turi būti įsisavinami visam laikui, dėl ko ne laikinai, o visam laikui turi pasikeisti ir mūsų, vartotojų, įpročiai.
O kas bus praėjus pandemijai? Prognozuojami įvairūs scenarijai, nuo tokių, kad dalis žmonių pradės kitaip vertinti tai, ką turi, atsigręš daugiau į gamtą, į bendruomenių kūrimą ir pan. Bet dažnesni scenarijai tie, kurie sako, kad pasibaigus pandemijai didžioji dalis siaus po prekybos centrus, norėdami atsigriebti už prarastą laiką, pramogaus ne gamtoje, o kur daugiau dirgiklių: šviesų ir garsų.
Kyla pavojus, kad šalys, norėdamos greitai atgaivinti ekonomiką, pamirš ilgalaikius aplinkosaugos planus ir taip „užboostins” ekonomiką, kad greit pasieks visus nustatytus taršos limitus ir juos net viršys, tam, kad greitai grįžtų bent jau prie to ekonomikos lygio, kuris buvo iki pandemijos.
Bet yra ir kitas scenarijus. Mokslininkai jau anksčiau įspėjo, kad liko tik 10 metų, kada dar galime spėti išvengti blogiausių klimato kaitos padarinių. Šiuo metu, kai gavome šoko dozę ir nerimo pliūpsnį, galime šį laiką išnaudoti kaip unikalią galimybę priimti kitokius, tvarius sprendimus. Ir įprastinę ekonominę veiklą atstatyti taip, kaip būtų geriau ne tik gamtai, bet ir mums, žmonėms. Juk norime kvėpuoti grynu oru ar maudytis švariame vandenyje? Tačiau čia reikia ne tik mūsų, kaip visuomenės, prisidėjimo, bet ir valstybės „galvų” prisidėjimo, priimant sprendimus, kurie būtų palankūs klimatui.
Ar pasikeis mūsų, vartotojų, įpročiai? Ar vėl pirksime negalvodami apie tai, kokią žalą daro mūsų neapgalvoti veiksmai? Viskas priklauso tik nuo mūsų. Štai keletas jūsų minčių, kuriomis pasidalinote Vandenynai Instagram paskyroje:
Manau, kad tie, kurie jau galvojo apie ekologiją, dar labiau stengsis prisidėti prie žemės saugojimo, o tie, kuriems buvo nusišvilpt – puls pirkti. Gal tik tie, kurie supras, kad prasideda krizė ekonomikoje ir neturi didelių pajamų, kiek pristabdys išlaidavimą, bet tikriausiai ne tam, kad saugotų savo namus (žemę).
Man tai vis norisi, kad žmonės imtų suprasti dabartinį rimtumą, tada ir išvadas atitinkamas pasidarytų… Manau tie, kurie nebuvo sąmoningi, dauguma jų ir neįgaus daugiau „proto”, bet gal aš pernelyg pesimistikšai žiūriu?
Kinijoje jau atsirado toks dalykas kaip „revenge shopping”, t.y., kai po karantino visi puola pirkti daug ir negalvodami. Manau, ir pas mus Europoje bus panašiai.
Aš galvojau, kad pradės (galvoti apie klimato krizę, aut. past.), bet dabar kažkaip pradedu manyti, kad visko vartos dar daugiau, padaugės kelionių ir panašiai – like there is no tomorrow, pasiteisinant tuo, kad gyvenam tik kartą, todėl reikia sau leist, gyvenimas toks trapus.
Man baisu pagalvoti. Aš kažkuria prasme džiaugiuosi tuo virusu, nes jis pakeitė tai, kas, atrodė, nepakeičiama. Bet dauguma nesuvokia esmės, nemato globaliai, tik š**a į kelnes 🙁 Netikiu, kad pasaulis pasikeis į gera. Kelio atgal nebūna. Visi puls kaip išbadėję kaupti ir vartoti dar daugiau.
Niekas kol kas nežino ir dar yra daug abejonių, kaip bus, kai baigsis pandemija. Bet vieną dalyką dabar jau galime pastebėti – žmonės vienijasi, padeda tiems, kuriems reikia pagalbos. Tai teikia vilčių, kad ir toliau liksime labiau bendruomeniški, vieningi ir sąmoningesni ne tik vienas kito atžvilgiu, bet ir aplinkos.
Pagrindiniame puslapyje matomos iliustracijos autorius František Czanner (https://angryearth.eu/).