Maistas yra svarbus elementas žmonijos išlikimui. Iki mūsų lėkštės maistas atkeliauja iš viso pasaulio ir įvairios kokybės. Nuėjus į parduotuvę apsipirkti susisuka galva nuo produktų pasiūlos ir nebesupranti, kuris produktas yra sezoninis, nes pasirinkimas toks didelis, kad ir pomidorai, šilauogės, salotos lapai, atrodo, auga ištisus metus. Pasaulyje maisto užauginama tiek, kad jo užtektų išmaitinti visus pasaulio žmones, tačiau jo tiekimo grandinė yra netolygi – jis keliauja ten, kur žmonės turi pinigų.
Mes gyvename pertekliuje, kai tuo tarpu kitose šalyse jaučiamas maisto stygius. Ir visgi, skaičiai rodo, kad trečdalis maisto yra išvaistoma. Tą galime stebėti ir savo virtuvėje, kiek maisto nukeliauja į šiukšlinę (nepanaudotų maisto dalių, maisto atliekų, maisto likučių ir pan.), parduotuvėse pastebėkite nukainoto maisto skyrių, socialinėse medijose paieškokite šiukšlinių nardytojų (angl. dumster divers). Kiek maisto mums reikia, kad jaustumėmės sotūs ir laimingi? Ar atvirai galite sau pasakyti ir pasidžiaugti, kad šią savaitę neišmečiau nė kiek maisto į šiukšlių dėžę? Juk išmesti – lygu išmesti pinigus, energiją, išteklius.
Maistui užauginti ir atkeliauti iki mūsų lėkštės reikia daug išteklių – vandens, žemės ploto, įvairių papildomų medžiagų, žmogiškųjų išteklių, trasporto ir t.t. Ar dažnas iš mūsų rinkdamasis produktą parduotuvėje skaitome etiketėje nurodytą informaciją, iš kur atkeliavo konkretus produktas? Batatai – iš Jungtinių Amerikos Valstijų, vynuogės – iš Pietų Afrikos Respublikos, Bananai – iš Ekvadoro, kiviai – iš Italijos, citrinos – iš Ispanijos ir t.t.
Klimato atžvilgiu turime kalbėti ne apie įvairias dietas, kurių turėtume laikytis labiausiai tausodami klimatą, bet apie viso ko pradžią – kaip tas mūsų maistas turi būti auginamas, o kaip negali būti auginamas.
Ar girdėjote terminą „maisto kelionė” arba „maisto mylios” (angl. food miles). Tai maisto kelionė nuo užaugintos produkcijos iki mūsų lėkštės. Dažnai girdime, kad verta rinktis vietinę produkciją, nes taip sumažinamas maisto kelias iki mūsų. Kas be ko, čia tikra tiesa, tačiau tai tik viena sudedamoji dalis, kur mūsų suvalgomas maistas sugeneruoja CO2. Ir, kaip bebūtų, maisto kelionėje CO2 sukuriama mažiau, lyginant su jo užauginimu, todėl svarbu pažvelgti plačiau – ne tik maisto kelią iki lėkštės, bet ir tai, koks tai maistas ir kokie jo užauginimui reikalingi ištekliai.
Be abejo, jei skaičiuosime tik maisto kelionę iki mūsų lėkštės – visada nugalės vietinis produktas, užaugintas šalia mūsų sezono metu. Vertinant maistą svarbus yra ne tik atstumas – maisto kelionė, bet ir sezoniškumas. Pomidoras ar braškė Lietuvoje žiemos metu yra jau taip įprasta, kad kartais galima ir pasimesti, koks produktas visgi yra sezoninis. Braškių vietoje žiemos metu gal ir neauginame, jos atvežamos, tačiau salotos lapai ištisus metus – tai taip įprasta, kad dažnas mūsų esame pamiršę, kad egzistuoja tokios daržovės kaip ropė ar kaliaropė.
Lyginant kas turės didesnį auginimo ir transportavimo CO2, užauginto pomidoro Lietuvoje žiemą šildomame šiltnamyje ar Ispanijoje po plėvele ir atvežto iki Lietuvos, tai pastarasis variantas turės mažesnę įtaką aplinkai, nes Ispanijoje šilta, pomidorams auginti nereikia papildomo šildymo. Lygiai taip pat galima palyginti ir kitus produktus, kurie auginami šalia mūsų ar svetur. Išvada viena – visada produktas, užaugintas vietoje sezono metu bus optimali alternatyva pasirenkant maisto produktą. Jei pomidorai žiemą lauke Lietuvoje neauga, reiškia toks pasirinkimas yra netvarus, kaip pasirenkant vietoje augintą ropę, bulvę, kopūstą ar buroką, kurių pilni aruodai laukia, kada bus suvartoti.
Kitas aspektas pasirenant produktą – ar jis augintas ekologiniame sertifikuotame ūkyje. Ekologiškas ūkis nuo įprasto skiriasi tuo, jog nenaudoja cheminių trąšų, nenaudoja pesticidų nuo vabzdžių ir graužikų, nenaudoja glifosato nuo piktžolių, auginant gyvulius nenaudojami auginimą skatinantys hormonai. Taigi, ekologinis ūkininkavimas – tai pirmiausia švaresnė aplinka ir sveikesnis maistas. Tokiu būdu ekologiniai ūkiai stengiasi išlaikyti žemės derlingumą, siekia išsaugoti bioįvairovę, padeda palaikyti švaresnę ekosistemą vandens ir oro atžvilgiu.
Atliktos studijos, tiriančios produktų maistingumą, parodė, kad ekologiškas ar panašiais metodais (pvz., regeneraciniuose, biodinaminiuose ūkiuose ar pan.) užaugintas maistais yra maistingesnis, tačiau tokiems įrodymams trūksta daugiau tyrimų. Ką galima pasakyti iš atliktų tyrimų, jog įprastai augintuose augaluose randama apie 5 kartus daugiau pesticidų likučių. Išvada tokia, kad ekologiškų maisto produktų vartojimas gali sumažinti pesticidų likučių kiekį bei antibiotikams atsparių bakterijų atsiradimą. O tuo pačiu ir mūsų organizmas negauna „papildomų” medžiagų, vadinasi, valgydami ekologišką produktą – valgome ne tik maistingiau, bet ir sveikiau.
Dažnai kalbant apie klimatą ir CO2 girdime, jog reikia atsisakyti mėsos vartojimo. Ypač – galvijų mėsos, nes jie augdami sugeneruoja gerokai daugiau CO2 nei užauginami ryžiai ar soja, kurie yra dažnas mėsos nevalgančių pasirinkimas. Esmė, kad nėra viskas tik CO2, tai kur kas daugiau. Auginti sojai ir ryžiams reikia didelių plotų, kad būtų galima patenkinti augantį poreikį atsisakant mėsos vartojimo. Tokiu būdu monoūkiai dažniausiai vykdo netvarų ūkininkavimą, tręšdami, purkšdami ir t.t. įvairia chemija savo auginamas žaliąsias „gėrybes”. Jei taip lyginsime, žinoma, užauginti galvijams fermose taip pat reikia tos pačios sojos, kad jie išgyventų ir užaugtų „mėsingi”. Bet nei toks galvijų auginimas, nei sojos ir ryžių monokultūriniai ūkiai nėra tvarus sprendimas ir niekada nebus.
Galvijai tiesiog turi būti kitaip auginami. Galvijai įprastai nevalgo sojos ar grūdų, jų įprastas racionas – žolė. Tiesa ta, kad joks regeneracinis ir net tas pats ekologinis ūkis be galvijų mėšlo neatkurtų dirvos savybių, kad ji būtų derlinga. Galvijai yra būtina tvaraus ūkio dalis. Apie dirvodarą ir regeneracinio ūkio subtilybes daug kalba Smėlynės ūkis, tad neišsiplėsiu, nes daug galite sužinoti paskaitę jų straipsnius. Ir čia paminėsiu Smėlynės ūkio išsakytą mintį, kad svarbu ne kokį produktą valgai, o kaip užaugintą. Klimato atžvilgiu turime kalbėti ne apie įvairias dietas, kurių turėtume laikytis labiausiai tausodami klimatą, bet apie viso ko pradžią – kaip tas mūsų maistas turi būti auginamas, o kaip negali būti auginamas.
Jau išsiaiškinome (daugiau apie ekologinį ir įprastą ūkininkavimą bei regeneracinį ūkį skaitykite čia ir čia), kad įprastos auginimo praktikos nėra palankios nei mums, nei aplinkai. Tačiau kaip ir visur, yra daržovių ir vaisių, kurių augimui naudojama daugiau arba mažiau chemijos, kuri „susigeria” į patį vaisių ar daržovę. Amerikos aplinkosaugos darbo grupė (Environmental Working Group) kasmet skelbia švarių ir nešvarių nuo pesticidų daržovių, vaisių, uogų sąrašus. Ir jais galime pasinaudoti kaip „špargalke” pirkdami įprastai užaugintus produktus. Dažniausiai kasmet tas sąrašas yra labai panašus į praėjusių metų.
Štai 2022 metų švariųjų sąraše puikuojasi avokadai, saldieji kukurūzai (atkreipiamas dėmesys, kad dažniausiai parduodami modifikuoti, pirkdami ekologiškus – pirksite ne iš modifikuotų sėklų užaugintus), ananasai, svogūnai, papajos, saldieji žirneliai, smidrai, kopūstai ir kt.
Daržovės, vaisiai ir uogos, kuriuose randama pesticidų ir jei norima jų išvengti, geriau rinktis ekologiškus, yra braškės, špinatai, lapiniai kopūstai (kale), nektarinai, obuoliai, vynuogės, paprikos, vyšnios, abrikosai, kriaušės, salierų stiebai, pomidorai ir kt.
Atsakant į klausimą, ar yra tvarus maisto pasirinkimas. Taip, yra tvaresnis. Mėsos atsisakyti nebūtina, tik labai svarbu rinktis tuos augintojus, kurie augina atsakingai. Lygiai taip pat ir su kitais produktais – rinkimės sezoninius, vietinius, pasitikslinkime, ką visgi geriau pirkti ekologiško, o ką galime pirkti įprastai užauginto. Svarbiausia – saikas ir sveikas protas. Skanaus!