Šiandien daugelis jau žino tokius terminus kaip CO2 pėdsakas, ekologiški produktai ar sezoninė mityba. Turbūt nieko nenustebinsi pasakydamas, kad reikėtų vartoti ne tik sezoninius, bet ir vietinius produktus. Maisto kilmė dažnai atspindi ne tik šviežumą, bet ir kokybę, todėl daugelis linkę mokėti daugiau už Lietuvos ūkiuose augintus pomidorus, braškes ar bulves.
„Ši galimybė būti ne abejingu, o atsakingu vartotoju, leidžia augti ir plėstis į kokybę ir tvarumą orientuotiems ūkiams ir siunčia aiškią žinutę likusiems, kurių tikslas – greitas pelnas.”
Daržovės, vaisiai, mėsa, pieno produktai, žuvis, kruopos. Visa tai atsiduria mūsų virtuvėje, o po to ant stalo, bet dažnai apie šiuos produktus galime pasakyti tik tiek, kiek išduoda išvaizda ar rašoma etiketėje. Turbūt tokia dažno miestiečio kasdienybė. Žinoma, dar yra turgus, bet bent man nuolat kyla abejonių dėl ten parduodamo maisto kilmės ir pardavėjų sąžiningumo, tad tikiu, kad prekybos centras ar turgus – didelio skirtumo maisto kokybėje nėra.
Rinkdamiesi produktus iš nežinomų ūkių negalime būti tikri ne tik dėl produktų šviežumo, bet ir dėl kokybės ir poveikio sveikatai ar net maistinės vertės. Juk ne naujiena, kad žemės ūkio bendrovės daugybę augalų augina vien trašų pagalba, ar kad viščiukas broileris skerdžiamas vėliausiai 41 d. amžiaus. Net ir ūkininkų rengimo kursuose daugiau dėmesio skiriama trąšų normų skaičiavimui, nei sėjomainai, tad galime tik įsivaizduoti kiek tai yra įsišakniję praktikoje. O dar vis augantis pesticidų naudojimas siekiant neprarasti derliaus, t.y., pelno.
Vyraujant netvaraus ūkininkavimo tendencijoms bei žemdirbystės praktikai, siekiant didelių derlių, sėjomaina nebevykdoma. Nuolatinis dviejų ar trijų augalų auginimas ūkyje lemia mažėjantį derlingumą ir skatina tręšimo normų didinimą ir pesticidų naudojimo intensyvinimą. Pramoninės gyvulininkystės sektoriuje veši ne tik augimą skatinančių pašarų, bet ir vaistų naudojimas. Nepamirškime ir gyvūlininkystės sektoriaus daromo neigiamo poveikio aplinkai. Žinoma, visi vegetarais ar veganais netapsime, tačiau tikrai galime gyvūlinės kilmės produktus vartoti saikingai ir atsakinai, juos rinkdamiesi iš maksimaliai aplinkosauga besirūpinančių ūkių.
Ieškant atsakymo, ką daryti, kad vartotumėme saugius ir sveikus produktus, aš matau tris galimybes, kaip būti tikram dėl produktų kokybės. Tai auginti pačiam, gauti iš mamos, močiutės, ar kito artimo žmogaus, kuris rūpinasi jumis ir gamta, tad nenaudoja oganizmui žalingų chemikalų bet kuriame auginimo etape, arba įsigyti iš patikimų ūkių.
Pirmuoju atveju kaip ir viskas aišku – auginate patys, tad renkatės kiek, kaip, kada. Antruoju – panašiai – jei šeimos narys augina atsakingai – esate tikri ne tik dėl šviežumo, bet ir dėl produktų kokybės. Trečiuoju atveju jau tenka įdėti šiek tiek daugiau darbo ir susirinkti informaciją.
Prieš gerą dešimtmetį, kai itin domėjausi sveika mityba, žiūrėjau tokią laidą River Cottage, kurioje Jungtinėje Karalystėje gerai žinomas virtuvės šefas Hugh Fearnley-Whittingstall bandė įgyvendinti ekonomiškai nepriklausomo ar savarankiško (angl. self-sufficient) ūkio idėją. Ši laida mane įkvėpė ne tik daugiau domėtis daržininkyste, bet ir atvėrė akis apie nuolatinio santykio su ūkiais, iš kurių gaunama produkcija, palaikymą. Šiai dienai mes jau turime galimybę produktus užsisakyti tiesiai iš ūkininkų ir taip remti ūkius, kurių idėja ar tradicija yra mums priimtina. Tikiu, kad kurdami tokį santykį, turime galimybę ir pamatyti, kaip ta produkcija auga ar gyvena iki patenka pas mus ant stalo.
Kiekvienas iš mūsų galime ir netgi turėtume pagalvoti apie tai, ką dedame į burną. Nuo to priklauso ne tik mūsų sveikata, bet ir aplinka, kurioje gyvename. Ši galimybė būti ne abejingu, o atsakingu vartotoju, leidžia augti ir plėstis į kokybę ir tvarumą orientuotiems ūkiams ir siunčia aiškią žinutę likusiems, kurių tikslas – greitas pelnas. Kiekvienas mūsų sprendimas ir pasirinkimas turi įtakos aplinkai bei mums patiems, didesnės ar mažesnės, bet turi.