Apie glifosatą esame girdėję daugelis. Dažnai liaupsinamas pramoniniu būdu ūkininkaujančių ūkininkų bei peikiamas ekoaktyvistų, glifosatas vis dar vertinamas nevienareikšmiškai. Bet, pirmiausia, reikėtų su juo „supažindinti” tuos, kurie tik girdėjo šį pavadinimą, bet nėra iki galo „pažįstami”.
Glifosatas yra plataus spektro sisteminis herbicidas ir pasėlių sausinimo priemonė, kurį 1970 metais sukūrė Monsanto įmonėje dirbęs chemikas Johnas E. Franzas. Rinkoje jis pasirodė 1974 metais „Roundup“ pavadinimu ir greitai tapo populiarus tarp JAV ūkininkų. Glifosatas dar intenstyviau imtas naudoti po to, kai Monsanto 1996 metais pradėjo prekiauti “Roundup” paruoštus javus (angl. Roundup Ready Crops). Šie javai genetiškai modifikuoti taip, kad būtų atsparūs glifosato poveikiui. Sojų pupelės, vėliau kukurūzai, cukriniai runkeliai, rapsai, medvilnė, liucerna bei kviečiai – visi šie populiarūs monokultūriniai augalai tapo gerokai lengviau auginami, genetiškai modifikavus jų sėklas. Glifosatas leido šias kultūras auginti nesukant galvos dėl piktžolių – įsivaizduojate, kokia tai buvo panacėja? Jau 2007 metais glifosatas buvo plačiausiai JAV žemės ūkio sektoriuje naudojamas herbicidas ir antras pagal populiarumą namuose ir sode.
Toks glifosato populiarumas sukėlė naujas problemas – kai kurios piktžolės tapo atsparios šiam herbicidui. Spėkite, kaip buvo kovojama su jomis? Taip, jūs teisūs – didinami naudojimo kiekiai. Ši situacija primena bandymą virusą nugalėti antibiotikais. Virusas nepasiduoda? Tai gal tada poros stiprių antibiotikų kokteiliuką? Na ir, žinoma, tokiais tempais glifosato naudojimas augo žaibiškai – nuo jo pasirodymo rinkoje iki 2016 metų jo naudojimo mastas išaugo bent 100 kartų.
Lietuvoje glifosatas taip pat populiarus herbicidas pramoniniuose monokultūriniuose ūkiuose. Nors glifosatas skirtas ir leidžiamas naudoti kaip herbicidas, skirtas palengvinti kovą su piktžolėmis, tačiau siekdami geresnio derliaus, ūkininkai jį neretai naudoja ir ne pagal paskirtį. Tokiais atvejais glifosatu derlius purškiamas prieš jo nuėmimą, kad nudžiūtų ir būtų vienodai subrendęs, bei turintis mažiau drėgmės. Nors šis glifosato naudojimo būdas neatitinka jo paskirties ir nėra teisingas, tačiau jis plačiai paplitęs. Tiesa, verta paminėti, kad lyginant su 2011 metais, glifosato naudojimas yra sumažėjęs 4 kartus, tačiau išaugo kitų herbicidų naudojimas.
Ne vienerius metus kyla įvairios iniciatyvos, kurių tikslas – riboti ar visiškai uždrausti glifosato naudojimą. Žinoma, jos susilaukia aktyvaus pasipriešinimo, tad glifosatas naudojamas iki šių dienų.
Europos Komisija (EK) 2017 metų rudenį priėmė sprendimą glifosato naudojimą Europos Sąjungoje (ES) nutraukti nuo 2022-ųjų pabaigos. Šiam sprendimui pritarė ir Lietuva.
Glifosato poveikis žmogui ir gamtai yra gan plačiai ištirtas. Žinoma, populiariausi tyrimai yra būtent dėl šios medžiagos poveikio žmogaus organizmui. Vienas pirmųjų garsiai nuskambėjusių glifosato tyrimų buvo 2015 metais Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Tarptautinės vėžio tyrimų agentūros atliktas tyrimas, kuriame padaryta išvada, kad ši medžiaga yra „galbūt kancerogeninė“. Intriguoja tai, kad po metų PSO Pagrindinė pesticidų likučių vertinimo grupė kartu su Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos Pesticidų likučių maiste ir aplinkoje ekspertų grupe parengė naujo tyrimo ataskaitą, kuri priešingai nei prieš metus paviešinta, paneigė glifosato kancerogenines savybes.
JAV Aplinkos apsaugos agentūra 2020 metų glifosato tyrimų ataskaitoje teigia, kad „nėra įrodymų, kad glifosatas sukelia vėžį žmonėms, kai yra naudojamas pagal instrukciją“. Europos maisto saugos tarnyba sutinka su tokiomis išvadomis. Įdomus faktas – CNN 2017 metais pranešė, kad šimtai pacientų, sergančių ne Hodžkino limfoma bylinėjasi su glifosato herbicidų gamintojais po to, kai PSO paskelbė apie glifosatą, kaip galimai kancerogeninę medžiagą 2015 metais. 2018 metais Monsanto nusipirkusi Vokietijos įmonė Bayer 2020 metais planavo sumokėti apie 10 mlrd. JAV dolerių, kad išspręstų bylas dėl „Roundup”, taikos sutartyse nurodant, kad įmonė nėra atsakinga ar atlikusi neteisėtus veiksmus. Nemaža suma už nekenksmingo produkto „švarius baltinius”, tiesa?
Tai kaip ten yra su tuo glifosato nekenksmingumu? Ar racionalu, kad įmonė, kuri gauna didžiausią pelną už prekybą herbicidais, kuriuos vadina nekenksmingais, sumoka 10 mlrd. JAV dolerių, kad užbaigtų bylinėjimąsi ir kiek įmanoma išsaugotų savo gerą vardą? Tiesa, čia jau darbas su pasekmėmis to, ką įsigydami Monsanto gavo Bayer, bet sugrįžkime dar prie Monsanto.
Ši gigantė ne tik sukūrė herbicidą „Roundup”, bet ir glifosatui atsparias sėklas. 2015 metais Monsanto priklausė 26% pasaulinės sėklų rinkos. Taigi – 2015 metai, Monsanto buvo viena didžiausių įmonių tiek sėklų, tiek herbicidų rinkose. CNN straipsnyje apie Monsanto rašoma, kad likus mėnesiui iki PSO ataskaitos apie glifosato poveikį paskelbimo 2015 m., remiantis teismo dokumentais, Monsanto vadovas Williamas F. Heydensas išsiuntė PSO toksikologei Donnai Farmer elektoninį laišką, kuriuo pasiūlė, kad Monsanto mokslininkai parašys tam tikras ataskaitos dalis. Šokiruoja tai, kad sprendžiant iš pateiktos informacijos, panašu, kad tai nebuvo pirmas kartas, o tiesiog sisteminis kišimasis, siekiant iškraipyti informaciją apie glifosato poveikį žmogaus organizmui. O jūs naudotumėte produktą, kurio etiketėje parašyta, kad sukelia vėžį?
Glifosato poveikis veikia ne tik žmonių sveikatą, bet ir gamtinę aplinką. 1970 metais rinkoje atsiradus glifosatui, jo naudojimas buvo ribojamas – juo buvo galima purkšti tarpueilius vynuogynuose ir kituose ūkiuose, pakeles, geležinkelio bėgių zonas ir kitas vietas, kuriose reikėjo stipriai kontroliuoti augalų augimą. Monsanto rinkai pristačius augalus, kurie atsparūs glifosatui, jo sunaudojimas gerokai išaugo, nes dabar juo galima buvo purkšti ištisus monokultūrinius laukus, nes juose augo augalai, kurių šis herbicidas nepribaigdavo.
Augant monokultūrinių ūkių skaičiui ir užimamiems plotams, automatiškai plečiasi ir glifosatu purškiami plotai, tad vis daugiau jautrių gamtinių teritorijų tampa „kaimynėmis” su glifosatu derlių užtikrinančiais ūkiais, tad natūraliai glifosatas patenka ir į gamtines teritorijas – laukines pievas, miškus, upes, pelkes, ežerus. Glifosato likučiai randami net brandaus miško žemėje, kurioje jis tikrai negalėjo būti naudojamas ne vieną dešimtmetį. Glifosato poveikis gyvūnams ir augalamas tiriamas ne vienerius metus. Galima rasti ne vieną dešimtį mokslinių straipsnių ir tyrimų ataskaitų apie neigiamą glifosato poveikį bitėms, uodų lervoms, mikrobams, varlėms bei kitiems gyvūnams ir žmonėms.
Tubūt girdėjote, kad bitės nyksta. Apie tai kalbama ne vienerius metus. Manau, mažai kas (tame tarpe ir aš), apart kokių biologų ar vabzdžių mylėtojų, pasigestų uodų jiems išnykus, bet bitės – kitas reikalas. Bitės ne tik renka medų – jos ypatingai svarbios ekosistemai. Mokslininkai, tyrę bičių nykimo ir glifosato ryšį, nustatė, kad vienų rūšių bičių skrandžio mikrobiota yra jautresnė glifosatui, todėl jos tampa neatsparios bakterijoms. Tuo tarpu uodų lervos, bręstančios vandenyje, paveiktos glifosato, prasčiau mokosi, kas mažina jų išgyvenimo galimybę. Mokslininkai, tyrę glifosato poveikį lervoms, nustatė, kad šis veikia jų centrinę nervų sistemą. Glifosato poveikis nervų sistemai pastebėtas ir atliekant tyrimus su vandens organizmais (žuvimis, moliuskais) ir bitėmis.
Ypač neramina glifosato poveikis dirvožemio mikrobams. Įvairių tyrimų metu buvo nustatyta, kad dalis dirvožemio grybų ir bakterijų yra itin jautrūs glifostato poveikiui, tačiau kai kurie yra jam atsparūs. Tai siejama su bakterijų atsparumu antibiotikams ir naujų ligų, pavojingų žmonėms, gyvūnams ar augalams atsiradimu. Bet tai dar ne viskas – glifosatas tiesiogiai siejamas ne tik su vėžio, bet ir astmos, kvėpavimo, širdies darbo sutrikimais. Žinoma, beveik visur akcentuojama, kad poveikį lemia dozės. Kuo didesnis glifosato naudojimas – tuo didesnis jo poveikis aplinkai.
Glifosato naudojimas tikrai kelia daug aistrų ir yra vertas diskusijų. Nors stambieji ūkininkai ir jų asociacijos, kaip ir pesticidų gamintojai, stengiasi visomis priemonėmis išlaikyti glifosatą rinkoje, tvirtindami, jog be glifosato naudojimo didieji (ir visuomet monokultūriniai bei pramoniniai) ūkiai nebebus pelningi, tačiau tai tik viena medalio pusė. Taip, galbūt negalėdami kelis kart per sezoną tiesiog nupurkšti lauko chemija, kad neaugtų piktžolės, o vėliau – tolygiai subręstų derlius, ūkininkai nebus tokie laimingi. Žinote kodėl? Nes reikės įdėti daugiau darbo – pradžioje pasukti galvą kaip pakeisti ne vieną dešimtmetį naudotą cheminį piktžolių naikinimo būdą, vėliau tai pritaikyti praktikoje pritaikant techniką ar keičiant ją, gal net daugiau dirbant. O dar jei nebus daugiau ar didesnių išmokų iš ES, tai tikrai, gali net ir pelnas sumažėti. Taip, čia reikėjo skaityti su lengva ironija. Jei norite paskaityti šiuos graudžius paverkšlenimus – įveskite Google paieškoje „nebegalės naudoti glifosato”.
Austrija jau prieš kelis metus įvedė ribojimus glifosato naudojimui, nelaukdama, kol Europos Sąjungoje baigsis jo naudojimo leidimas šių metų gruodžio 15 d. Neabejoju, kad ir šioje šalyje yra monokultūrinių, pramoninių ūkių. Tiesa, išlieka tikimybė, kad glifosato naudojimas bus pratęstas, nes glifosato naudojimo leidimą siekiančios pratęsti įmonės kreipėsi į Europos Komisiją ir jų prašymo pagrindu yra atliekama analizė dėl tolimesnio glifosato naudojimo. Glifosato labiausiai reikia tiems, kurie jį parduoda ir tiems, kuriems jis labai palengtina darbą. Tačiau ar jo reikia mums?
Norėtųsi tikėti, kad mes galime būti žalia šalis, kokia deklaruojame esantys. Manau, kad esame nė kiek neprastesni už austrus, jau seniai pasirinkusius žaliąjį žemės ūkio kursą. Turime ir ekologiškų ir alternatyvių ūkių, mišrių ūkių, kurie augina sveikesnę ir švaresnę žemės ūkio produkciją. Ūkininkavimas be glifosato ir kitų kenksmingų pesticidų turėtų būti principas – nes ne pinigai ar lengvas darbas yra svarbiausia. Sveikata, gyvenimo kokybė, švarus maistas bei švari aplinka – tai yra prioritetai, kurių reikėtų siekti.